LBF viceprezidento kreipimasis

2019 rugsėjo 12. Parengė Redakcija

Sporto rėmimo fondo sprendimai kelia vis daugiau aistrų ir sporto bendruomenės pasipiktinimą. Nors fondui skirtos lėšos auga, tačiau sporto organizacijos šio augimo nepajus. 2019 metų Sporto rėmimo fondo lėšos paskirstytos tik rugpjūčio mėnesį. Taigi, net 8 mėnesius sporto organizacijos gyveno nežinioje. O galutiniai fondo sprendimai tiesiog pribloškė – daugiau negu 2,5 milijono eurų skirta mokymosi įstaigoms ir su sportu nesusijusioms organizacijomis. Dar daugiau negu pusė milijono eurų skirta savivaldybėms.

Tuo tarpu sporto renginių organizatoriams parodyta riebi špyga, taip ir nepaaiškinant konkrečių priežasčių. Formali priežastis: „Paraiška neatitiko keliamų reikalavimų“.

Sporto bendruomenei nesuvokiama, kad dabar svarbiausia – gražiai užpildyti paraišką, o ne pats rezutatas – organizuojamos varžybos, turnyrai, sportininkų ir trenerių kvalifikacija bei būsimų olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų nugalėtojų ir prizininkų pritraukimas į sportą ir jų ugdymas.

„Neįmanoma suvokti, kas vyksta Lietuvos sporte! Kiekviena valdžia išradinėja savo dviratį. Vieni kuria sportą, kiti jį griauna. O kenčia sportininkai, treneriai, varžybų organizatoriai. Nejaugi negalima visoms partijoms, visiems valdžios atstovams susėsti prie bendro stalo ir susitarti bei eiti teisingu keliu ir turėti ilgalaikę sporto strategiją“, – klausia Lietuvos bokso federacijos (LBF) viceprezidentas ir bokso turnyrų organizatorius Gintautas Statkevičius.

Pateikiame LBF viceprezidento G. Statkevičiaus kreipimąsi į Sporto rėmimo fondo valdytoją LR Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją bei į visą sporto visuomenę:

„Sporte esu nuo 1982 metų. Aktyviai sportavau ir dalyvavau bokso varžybose net 17 metų. Baigęs karjerą 1999 m. įsitraukiau į visuomeninę veiklą. Aktyviai dalyvavau Lietuvos bokso federacijos veikloje, dalyvavau kuriant Marijampolės bokso federaciją. Per aktyvios visuomeninės veiklos dvidešimtmetį esu suorganizavęs ne vieną dešimtį sporto renginių. Norint gerai suorganizuoti renginį, reikia ne tik pastangų, aktyvios veiklos, entuziazmo, bet ir piniginių lėšų. Sporto renginius daugiausia finansuoja rėmėjai, bet nemaža dalimi tenka prisidėti ir pačiam. Todėl nuoširdus „ačiū“ tiems, kurie neabejingi ir geranoriškai padeda.

Per tiek metų sukauptą patirtį, galiu drąsiai teigti, kad visas Lietuvos sportas laikosi ant sportininkų, trenerių ir visuomenininkų pečių. O mažiausia parama yra iš valdininkų ir biurokratų. Ypač liūdina tai, ką šiandien tenka matyti sporto funkcionierių koridoriuose. Rengiant sporto varžybas, retai prašydavau funkcionierių pagalbos ir jeigu prašydavau, tai tik vietinės, savo miesto valdžios. Ir visada sulaukdavau didesnės ar mažesnės pagalbos. Deja, iš vietinės valdžios pasigesdavau ir dabar pasigendu – kokiais kriterijais teikiama parama. Sunku suvokti, kokie yra kriterijai – sporto šakos populiarumas, renginių populiarumas ar dar kažkas? Susidaro įspūdis, kad: duodama tiek, kiek duodama. Todėl susiklostė tokia situacija, kad vienos sporto šakos gauna šimtus eurų, kitos tūkstančius, dar kitos dešimtis tūkstančių, o kitoms duodama tai, kas liko. Labai liūdna, bet ir savivaldybės neturi konkrečių strateginių ir ilgalaikių sporto planų.

Blogiausia ir liūdniausia, kad šiandien sportas visiškai niekam neįdomus ir nustumtas netgi ne į antrą, o į paskutinį planą. Ypatingai pamiršti kaimai ir miesteliai, kur dažniausiai užauga ne vienas garsus šalies sportininkas. Pačiam teko ne kartą įsitikinti, kai kvieti sporto funkcionierius iš sostinės Vilniaus į regionuose vykstančius renginius ir sulauki tik pažado atvykti, bet ne paties „pažaduko“. Jiems miesteliai – neįdomu!

Skaudžiausia patirtis – šių metų Sporto rėmimo fondo sprendimai. Marijampolės klubas „Nokautas“, kuriame žmonės dirba „iš idėjos“ organizuoja dvikovinių sporto šakų vakarą. Jame vaikai, jaunimas ir visi besidomintys sportu, galės susipažinti su Lietuvoje propaguojamomis dvikovinėmis sporto šakomis. Todėl paramos visuomeniniam renginiui nusprendėme kreiptis į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Sporto rėmimo fondui pateikėmė du projektus – vienas inventoriui įsigyti, kitas – artėjančiam renginiui. Netgi samdėme profesionalą, kuris deramai ir pagal ministerijos klerkų sugalvotas taisykles parašytų projektus ir surinktų reikiamus dokumentus.

Paraiška atitiko reikalavimus ir įveikė numatytus etapus. Bet galutinis atsakymas pribloškė – dėl lėšų trūkumo renginys nebus finansuojamas. Absurdas, skaudu ir graudu. Tai lyg smūgis žėmiau juostos, po kurio nusvyra rankos ir daugiau nieko nesinori organizuoti. Nes supranti, kad mes jiems tiek ir terūpim!

Tai tik vienas iš sporto renginių, kuriems ministerija neskyrė finansavimo.

O ką daryti tokiems, Lietuvoje organizuojamiems ir pasaulyje pripažintiems tarptautiniams bokso turnyrams, kaip Algirdo Šociko, Dano Pozniako, Ričardo Tamulio?! Legendinių Lietuvos boksininkų vardo turnyrai yra įtraukti į Tarptautinės bokso federacijos (AIBA) kalendorių, tai yra prestižiniai turnyrai, kuriuose dalyvauja ne viena dešimtis užsienio valstybių rinktinių. Ne pirmą dešimtmetį organizuojami turnyrai metus iš metų gaudavo finansavimą iš Sporto rėmimo fondo ir pagrįstai tikėjosi, kad finansavimas bus skirtas ir šiais metais. Turnyrai jau surengti, o neigiamą atsakymą ministerijos klerkai paskelbė tik dabar. Ką daryti toliau!?

Sunku suvokti, kodėl reikėjo griauti ir ardyti tai, kas tiek metų kurta. Kodėl buvo išardyta aukšto sportinio meistriškumo rengimo bazė Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC), kodėl neliko sportą kuruojančios organizacijos Kūno kultūros ir sporto departamento? Tiek metų buvo kurta sporto sistema. Bet lengva ranka ji buvo sugriauta. Taip, buvo ten klaidų ir netvarkos. Bet reikėjo tą tvarką įvesti, o ne viską griauti.

Deja, dabar Lietuvos sportas rieda tik žemyn. Dėl to labai skaudu ir liūdna. Jaunimas nenori sportuoti, ypač aktyviai, kai reikia siekti rezultatų. Nes jie nemato perspektyvų, nesitiki, kad iš didžiojo sporto galima pragyventi ar bent padoriai gyventi.

Kol dar nevėlu, turime prabusti ir imtis konkrečių permainų mūsų Lietuvos sporte!“